Nežinau, kas man pasidarė, tačiau jaučiu, kaip po truputi prarandu save pačią, tą, kurią laikiau savimi ir kurią pažino man artimi žmonės, įprastą save, saugią kaip namai, jaukią, kaip senas pamėgtas drabužis... Galbūt tik tai keičiuosi, pagaliau galutinai įžengdama į suaugusiųjų pasaulį, o galbūt mane taip keistai šiemet veikia ruduo. Nežinau, nesuprantu. Kaip ir daug ko šiame pasaulyje nesuprantu, nes visko sužinoti neįmanoma, kad ir kaip karštai to trokštum.
Norėčiau, kad nors akimirkai, man grąžintu senąją mane: nerūpestingą, linksmą, mylinčią, kūrybingą. Ne tą, kuria dabar pavirtau...