Ech kiek daug įvykių per kelias dienas. Net negaliu patikėti, jog tiek daug gali įvykti. Tai va šeštadienį gavau dovanų dvi auksines žuvytes, taip pat atšvenčiau Valentino dieną, tiesa su šiokiais tokiais nuotykiais ((: Antradienį išlaikiau vairavimo teorijos egzaminą, liko sunkiausia dalis - praktika, taip pat buvau nuvesta ant kilimėlio dėl nepateisintų pamokų, bet man tai nė motais. Ir toliau taip gyvensiu ((:
Iš viso pastaruoju metu vis daugiau laiko praleidžiu su neprigirdinčiais ir kurčiais žmonėmis. Kartais net būna keista būti sveikų žmonių kompanijoje ir girdėti didžiulį šurmulį. Galbūt per daug įsiliejų į tą pasaulį, bet tai tiesiog vyksta natūraliai ir man nė motais kokie jie yra "išorėje", nes man svarbiausia gražus mano draugų "vidus".

Prieš mane, padėtas ant stalo, garuoja kavos puodelis. Pastaruoju metu tapau tikra kavos maniake. Kiekvieną rytą pradedu gurkšnodama kavą, vėliau puodelis po pietų ir dažnai vakare, kaip neleidžiantis užmigti gėralas. Galbūt kava atstoja cigaretes? Kai po šimtadienio nustojau rūkyti kavą gurkšnoti pradėjau vis dažniau ir dažniau. Ir negaliu liautis. Jei seniau rinkdavausi žalią arbatą dabar visada renkuosi kavą. Negerai. Bet aš juk noriu mirti jauna. Link to greičiausiai dabar ir einu. 

Juokai juokais, bet senatvės viena iš mano fobijų. Bijau pasenti, tapti visų užmiršta ir niekam nereikalinga. Nuo vaikystės mane ir mano močiutę siejo glaudus ryšys. Visai neseniai mirus seneliui ir dėdei, kurie gyveno su ja, ji liko visiškai viena. Ir ta jos vienatvė tokia keista, lyg ramybė prieš kylančią audrą. Nenoriu tampyti likimo it liūto už ūsų, bet iš tiesų nenoriu pasenti. Noriu jauna ir graži iškeliauti į pažadėtąją Šambalą. 

Šimtadienis!!!!!!!!

Šimtadienis ir po šimtadienio. Negaliu patikėti, jog tiek laukta diena prabėgo taip neįtikėtinai greitai. Buvo tiesiog nuostabu girdėti šiltus ir nuoširdžius žmonių atsiliepimus apie spektaklį. Džiugu, kad pusmečio darbas nenuėjo per niek.
Kitą savaitę laukia spektaklio kartojimas mokyklos bendruomenei. Tikiuosi, jog ir šįkart viskas taip puikiai pasiseks. Turbūt niekada nepamiršiu šios dienos, nes tai viena iš tų dienų, kurios būna tik kartą gyvenime.

Kartais, kai imi nebe pasitikėti savo jėgomis ir norisi viską mesti, tokia paprasta banali frazė, kaip "vaidinai puikiai" nors trumpam įkvepia optimizmo ir priverčia patikėti savimi. Šimtadienis lygiai už septynių dienų. Nežinau, kas man šiandien buvo užplaukia, buvau praradusi pasitikėjimą savo vaidyba, tačiau vieno žmogaus nuoširdžiai ištarta frazė: "Kai tu vaidinai mano kūnu bėgiojo šiurpuliukai" privertė vėl iš naujo patikėti savimi. Negaliu patikėti, jog viskas praėjo taip greitai, jog liko vos savaitė iki Šimtadienio, ir keliomis dienomis daugiau iki pirmųjų bandomųjų egzaminų. Tikiu, kad visas pusmečio darbas nenueis perniek.

Štai taip atrodo šventės reklaminis plakatas:

Tas keistas jausmas, kai beveik tiesiogine ta žodžio prasme gyveni mokykloje. Sparčiai ruošiamės pompastiškai Šimtadienio šventei. Esu laiminga, beveik gyvenu mokykloje: išeinu ir grįžtu namo su tamsa. Pamokos ir spektaklio repeticijos suryja visą mano laiką. Bet tai nėra blogai, tai gerai, tai puiku. Blogai yra tai, jog aš ir vėl pradėjau abejoti dėl savo ateities. Maniau, jog teatro etapą gyvenime jau praėjau, bet vos sugrįžau į vaidybos pasaulį vėl ėmiau trokšti tai daryti visą savo gyvenimą. 
Šūdinas jausmas, žinoti ko nori ir kartu suvokti, jog tai pragaištinga. Jau išsiunčiau pirmuosius dokumentus į Škotijos bei Vokietijos aukštąsias mokyklas. Bet aš net nenoriu palikti Lietuvos, noriu likti čia. Šioji Sausio 13-toji dar labiau manyje sustiprino meilę Tėvynei. Jaučiuosi pasimetusi, ir nežinau kaip pasielgti. Atrodo viskas griūva, ne tik ateitis, bet ir dabartis, santykiai su Tadu ir tėvais. Noriu nors truputėlio vienatvės, savo erdvės. Būtent to man dabar labiausiai reikia, kad galėčiau tinkama linkme pakreipti savo likimą.

Šiais metais būsiu geresnė, pagaliau pradėsiu tikrai mokytis, išpildysiu vieną savo svajonę, atliksiu išpažintį, daug juoksiuosi, pradėsiu mylėti save tokia - kokia esu, iš esmės pakeisiu savo gyvenimą - tai tik tuščios, bevertės frazės, pažadai, kuriuos galėčiau sau duoti. Bet kokia prasmė žadėti, jei vis tiek netiesėsiu...
Nauji metai seni ratai, nors skaičius kalendoriuje ir pasikeitė (tiesa jis keičiasi kasdien) gyvenimas nuo to nesikeičia. Jis vis tiek srūva, lekia ta pačia įprasta vaga.

Noriu

Noriu greičiau tiest sparnus
Ir skrist į neaprėpiamą žydrą dangų
Greičiau pakilt ir sklesti
Lėtai mojuojant dideliais sparnais.

Noriu greičiau išeit į ateity
Kad viskas liktu užmaršty
Greičiau išeit ir nebegrįšt
Lėtai žingsniuojant gatvėm rudeninėm.