2010 m. rugsėjo 28 d., antradienis


Nežinau, kas man pasidarė, tačiau jaučiu, kaip po truputi prarandu save pačią, tą, kurią laikiau savimi ir kurią pažino man artimi žmonės, įprastą save, saugią kaip namai, jaukią, kaip senas pamėgtas drabužis... Galbūt tik tai keičiuosi, pagaliau galutinai įžengdama į suaugusiųjų pasaulį, o galbūt mane taip keistai šiemet veikia ruduo. Nežinau, nesuprantu. Kaip ir daug ko šiame pasaulyje nesuprantu, nes visko sužinoti neįmanoma, kad ir kaip karštai to trokštum.
Norėčiau, kad nors akimirkai, man grąžintu senąją mane: nerūpestingą, linksmą, mylinčią, kūrybingą. Ne tą, kuria dabar pavirtau...

2 komentarai:

  1. Visi mes keičiamės. Žinau, kaip liūdna, kai norisi grįžti atgal, bet gal tie pokyčiai kaip tik bus dar geresni, dal čia tik dabar tokia stresinė būsena, kai nežinai, kas su tavimi vyksta. Bet atsistosi į vėžes, tikrai (hug)
    Paskutiniu metu mano pasauly taip pat vyksta pokyčiai, tiksliau ne vyksta, bet juos per prievartą keliu, nes privalau taip elgtis. Sunkiai sekasi, tenka paminti senus įsitikinimus, metų metus nusistovėjusias vertybes ir pradėti iš naujo mąstyti...

    AtsakytiPanaikinti
  2. ačiū. Greičiausiai tai mano kvailoka reakciją į suvokimą, jog jau suaugau ir laikas daryti ant puoduko, o ne į sauskelnes ;DDD
    Laikykis, gyvenimas iš mūsų dažnai to reikalaus. Tikiu, viskas tik į gerą. Laikykis (hug)

    AtsakytiPanaikinti