Mano gyvenimo šūkis!!!

Geriausios Kalėdos, kai dovanų nenori, - nes jau turi viską, ko tau reikia. Viliuosi, jog jūsų Kalėdos buvo būtent tokios, o jei ne iš visos širdies linkiu, kad kitąmet jos būtų būtent tokios. Būkime laimingi ir dovanokime visiems savo šypsenas!!! 

Plieninė Magnolija

Kodėl mes gyvenam kaip Šalys, Miestai? Jeigu gyventume kaip ŽEMĖ, kaip viena PLANETA tai visiems tikrai išeitų į naudą. Įsivaizduokit dabar mus kaip planetą: visi vieningi, visi taikūs, ir stengiamės dėl savo planetos viską daryti. Būtume šimtą kartų galingesni savo protais, suvokimais gyvendami taip. Kas mes esam dabar? Mes esam būtybės, kurios susinaikins pačios dėl savo tarpusavio ginčų.

Žmonės daugiau šypsokimės, nes užkniso ta melancholija aplinkui. Kai einu gatve, važiuoju autobusu ar šiaip esu viešoje vietoje ir šypsausi, nes esu laiminga nuolat sulaukiu krūvos susiraukusių minu, kurios lyg ir sako man: ko čia šypsaisi kaip nenormali?... Nežinau kaip kituose miestuose, bet Šiauliuose situacija tikrai kritinė. Visi vaikšto persuktomis minomis. Suprantu, kad kartais būna tokių suknistų dienų, bet tikrai ne visam miestui vienu metu. Nu nebūkim suknisti melancholikai šypsokimės, juk taip gražu už lango, o ir šventės ant nosies. Galiausiai besišypsantys žmonės juk ilgiau gyvena :DDDD

Seniau tai buvo juokingas žaidimas, o dabar realybė.
1 tomas (a - f, apie 600 gestų)
2 tomas (g - l, apie 540 gestų)
3 tomas (m - p, apie 720 gestų)
4 tomas (r - t, apie 750 gestų)
5 tomas (u - ž ir papildymai: Lietuvos miestai, gestai su skaičiaus reikšme, kryptimi kaitomi veiksmažodžiai).
Žinoma neketinu visko išmokti, tačiau kuo toliau tuo įdomiau darosi mokytis gestų kalbos. Kartais ji atrodo tokia juokinga. Pvz: gaidys gestų kalba rodomas ištiestą dešinę plaštaką pasukus šonu ir prispaudus sau prie kaktos it skiauterę. Įdomus faktas gestu kalba net dainuojama.

Prisimeni laikus, kai tėčio pečiai buvo pasaulio viršūnė, o mama buvo tavo superherojė? Didžiausi priešai buvo seserys ir broliai, lenktynės tebuvo tik iš to, kas bėga greičiausiai. Karas buvo tik kortų žaidimas, o vienintelis žinomas narkotikas - vaistai nuo kosulio. Kai daugiausiai skausmo sukeldavo nubrozdinti keliai,o išsiskyrimai i...r atsisveikinimai būdavo sakomi tik iki rytojaus.. O mes tada labai norėdavom užaugti...

Aš laaaaaaaaaaaabaaaaaaaaaiiiiiiiiiiiiiiiiii myliu savo gyvenimą.

Aš laaaabaaaaiiii myliu savo gyvenimą. Skubu, nespėju. Grįžtu būnu pavargusi, krentu tiesiai į lovą, nes neturiu jėgų jokiai kitai veiklai. Ir būtent dėl to esu klaikiai laiminga. Naktį miegu vos tris keturias valandas. Vėl rašau, vėl vaidinu, vėl jaučiu tą gyvenimo skonį. Noriu, kad tai nesibaigtu niekada. Testusi amžinai, kol išsektu mano visos mano jėgos. 

Taip prisipažįstu. Dabar jau galutinai suprantu, jog mylių kitokį žmogų, nei visi aplinkiniai ir visiškai to nesigėdiju, nes laimės gėdytis negalima. Myliu žmogų, kuris turi klausos negalią ir sunkiai kalba, todėl po truputi bandau perprasti gestų kalbą, įsilieti į visiškai kitokį man dar sunkiai pažįstamą pasaulį be garsų. Man nusispjauti ką dabar galvoji tu sėdėdamas kitame monitoriaus gale, ką galvoja draugės, aplinkiniai. Esu laiminga daugiau nieko gyvenime ir nedrįsau trokšti, tik būti laiminga. Dabar, kaip tik ir esu tokia laiminga, laužanti stereotipus (galbūt), mylinti ir mylima. Mano gyvenimo pilnatvė yra čia ir dabar.

Kodėl nekenčiu lapkričio mėnesio

Šiandien sugalvojau kelias esmines priežastys, dėl kurių tiesiog nekenčiu lapkričio mėnesio:
*Nebėra lapų ant medžių
* Įvedame žiemos laiką ir pradedame gyventi naktyje
* Staiga ima ir atšąla, kai dar nė negalvoji išsitraukti žieminio palto
* Ima kamuoti melancholija ir gimsta depresija persmelktos eilės
* Visos meilės pasmerktos mirčiai
* Kyla klaikus smogas ir viską aplinkui nudažo pilka spalva
* Oficialiai ir ne tik pasenstu dar vieneriais metais.
Ir žinoma tai tik ledkalnio, ant kurio dabar sėdime mes visi, viršūnė. Viskas daug giliau po žemę ar vandeniu, priklausomai kas kam gražiau skamba. Niekada nemėgau lapkričio, nelaukiau jo, nemylėjau. Nors būtent šis mėnuo ir pasitiko mane gimstant. Aplinkui tiek daug melancholijos matau būtent lapkritį, lyg tai būtų koks užkeiktas melancholikų mėnuo...

Rudeninio ledų valgymo ypatumai

Nežinau, kad šiandien man užplaukė? Pastebėjote man dažnokai užplaukia :DD Buvau mieste su draugų būreliu. Oras klaikus dulksta, šalta, o aš TAIP užsinorėjau porcijos ledų. Žinote kartais tiesiog taip būna, labai norisi kažko ir bet ką padarytumėte, kad tik tai gautumėte.

 Užsukome į bulvare esančią nedidelę ledainę, o išėjome mirdami iš juoko. Visus klaikiai prajuokino pardavėjos reakcija, kai pasakėme, jog norime ledų išsinešimui. Ji pažiūrėjo į mus TOKIU žvilgsniu, juk lauke lijo...

 Nepaisant lietaus ėjome bulvaru valgydami ledus ir atkreipdami į save kitų praeivių dėmesį. Kažkodėl labai mėgstu, kai praeiviai atsisuka į mane... Tiesiog puikiai praleidau popietę. Rodos grįžta senoji Brigita, kurią daro laimingos, net ir tokios gyvenimiškos smulkmenos, kaip rudeninis ledų valgymas. Taip dabar jaučiuosi laiminga ir vienatvė laimei tikrai netrukdo... Stenkitės būti laimingi ir jūs, juk tai taip nesunku!! 

Ekskursija į beprotnamį

Vakar su draugais buvau labai keistoje vietoje. SSRS laikais už Šiaulių Bijotės miške buvo gydimo įstaiga. Visi žmonės manė, jog tai sanatorija ir tik po nepriklausomybės kgbistams pasitraukus iš mūsų šalies paaiškėjo, jog ten buvo beprotnamis, kuriame buvo laikomi ir kankinami politiniai kaliniai. 
Pripažinsiu vieta tikrai nėra maloniausia, tačiau aš nuo mažumės mėgau lankyti tokias vietas, todėl visa ta aplinka manyje pažadino ne baimės jausmą, kurį vis rečiau ir rečiau jaučiu, o keistą smalsumą, trauką vėl ten atvykti. 
Beveik visas pastatas buvo įrengtas po žeme. Rūsyje vis dar išlikusios palatos, kurių sienos buvo išklijuotos baltomis plytelėmis. Koridoriai panašūs į ilgus labirintus, kuriuose iš tiesų labai lengva paklysti. Kartais einant tuneliais po žeme atrodė, jog kažkas sektų iš paskos, bet vos atsisukus paaiškėdavo, jog ten nieko nėra. Kadangi vaiduokliais netikiu, manau, kad tai tebuvo mano pasąmonės, per daug mačiusios siaubekų, fantazija. 
Kai tik gausiu naująjį fotoaparatą ir išsilaikysiu teises būtinai ten vėl nuvažiuosiu... 

Nežinau kodėl, tačiau kai norisi liūdėti visada imu galvoti apie savo svajonių bei iliuzijų šalį – Tibetą. Jau seniai pamilau tą mažą žemės lopinėlį ir toji Tibeto obsesija nepaleidžia manęs, priversdama nuolat svajoti, galvoti, domėtis ta šalimi. Žinau, dauguma net nežino, jog toks Tibetas egzistuoja, dėl propagandos neskiria tibetiečių nuo kinų bei kitų siauraakių rytiečių. Juokinga, tačiau kas kartą išgirdus naujienas iš šios stebuklingos šalies dar labiau panyru į troškimą ją pažinti, atskleisti tas keistas, jos gyventojų slepiamas, magiškas paslaptis.

 Mano domėjimasis Pasaulio stogu vadinama šalimi privertė sunerimti net mano mamą ir vieną vakarą ji pareiškė, jog turiu tai baigti. Cha cha cha... Karčiai nusijuokiau. Ji manė, kad galiu atsiversti į kokią sektą, kuri praplautu man smegenis. Bet aš jau turiu savo požiūrį į religinius dalykus, stipriai tikiu reinkarnaciją. Manau to nepakeisiu, nes kuo toliau tuo labiau imu tolti nuo lietuvybės, pradedu nebesuprasti mūsų katalikiškų papročių. Vis labiau ir labiau man atrodo, kad pagonybė iš tiesų buvo mums tinkama religija, o ne Katalikybė, kuri mums buvo primesta. Pati norėčiau išpažinti Budizmą, bet vis labiau suvokiu, kad man kaip vakarietiškojo kirpimo žmogui tai gali tapti misija neįmanoma, nes kad ir kaip purtyčiausi krikščioniškojo dievo mano pasąmonėje jau yra įaugęs būtent toks pasaulio modelis, kurį be galo sunku pakeisti. O visi bandymai gali baigtis paprasčiausia silpnaprotyste. Taip nutiko jau ne vienam tai bandžiusiam vakariečiui. Dabar galutinai galite mane laikyti silpnaprote, nes dažnai ir pati sau tokia atrodau – silpnaprotė apsėsta įvairių rytų meilės manijų. 

Dar vienas 18-metis manęs laukia šį penktadienį. Ech šie metai klaikiai baliauni kažkodėl :DDD Dovilė, žmogus, su kuriuo eilę metų lankiau teatrą. Iš tiesų mes sutariame labai gerai, bet vis dėl to turėjau didžiulį galvos skausmą ką jei padovanoti. Paklausta, jog galbūt, ko nors norėtu dovanų ji nieko neatsakė, todėl galvą sukau pati ir susukau.

 Nusprendžiau jai padovanoti simbolių dovaną, kuri susideda iš daugybės daiktų, kurių kiekvienas turi savo prasmę ir palinkėjimą. Tais simboliais tapo: smilkalai, kvapnusis muilas, žalioji arbata, šampanas bei puslitris, prikimštas centų. Prie šių „simbolių“ dar pridėsiu po lapelį su teiginių ir numeriu, o dideliame lape prie atitinkamo numerio parašysiu palinkėjimą. Pavyzdžiui prie šampano butelio pridėsiu raštelį „1. Lietuviai visada mokėjo švęsti šventes“, o lape palinkėsiu, gyventi taip, kad kiekviena diena būtu lyg šventė.

Tai tiek šiam kartui ((: 

Šiandien šeštadienis. Ir vėl šeštadienis. Ne, iš tiesų atėjau čia parašyti, ne apie šeštadienį, o apie naują spyrį sau į šikną, kurio man iš tiesų labai reikėjo.

Taip tai eilinis šeštadienio pusdienis, kurį praleidau su draugais. Jau senokai mano draugė turėjo mintį surengti balionų šventę, kaip tik šįryt tai ir įgyvendinome. Šioje šventėje taip pat dalyvavo keli seni pažįstami iš Šiaulių kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų draugijos. Kartu su jais į šią mini šventę atėjo ir vienas vaikinas. Nors jis ir buvo iš draugijos jo anksčiau nepažinojau. Ėmėme šnekučiuotis, ar bent jau bandėme daryti kažką panašaus, nes man kaip eilinei kvailelei iš gatvės buvo pakankamai sunku suprasti ką jis nori man pasakyti.

Nežinau, kodėl, tačiau ši pažintis man buvo geras spyris į užpakalį. Bendraudama su juo aš vėl ėmiau suvokti, jog elgiuosi paikai, propaguodama perdėm laisvą gyvenimo būdą bei protestuodama prieš bala žino ką. Iš tiesų viduje pajutau keistą gėdą. Jie žmonės su negalia, dauguma patyrę sudėtingas operacija spinduliuoja didžiuliu optimizmu bei gyvenimo džiaugsmu, o aš sveikoji, turini viską vaikštau paniurusi ir bambu ant viso pasaulio. Negalima taip elgtis. Pagalvojau sau ir pažadėjau daugiau nebesielgsiu taip paikai, kaip iki šiol... 

Nežinau, kas man pasidarė, tačiau jaučiu, kaip po truputi prarandu save pačią, tą, kurią laikiau savimi ir kurią pažino man artimi žmonės, įprastą save, saugią kaip namai, jaukią, kaip senas pamėgtas drabužis... Galbūt tik tai keičiuosi, pagaliau galutinai įžengdama į suaugusiųjų pasaulį, o galbūt mane taip keistai šiemet veikia ruduo. Nežinau, nesuprantu. Kaip ir daug ko šiame pasaulyje nesuprantu, nes visko sužinoti neįmanoma, kad ir kaip karštai to trokštum.
Norėčiau, kad nors akimirkai, man grąžintu senąją mane: nerūpestingą, linksmą, mylinčią, kūrybingą. Ne tą, kuria dabar pavirtau...