Ech kiek daug įvykių per kelias dienas. Net negaliu patikėti, jog tiek daug gali įvykti. Tai va šeštadienį gavau dovanų dvi auksines žuvytes, taip pat atšvenčiau Valentino dieną, tiesa su šiokiais tokiais nuotykiais ((: Antradienį išlaikiau vairavimo teorijos egzaminą, liko sunkiausia dalis - praktika, taip pat buvau nuvesta ant kilimėlio dėl nepateisintų pamokų, bet man tai nė motais. Ir toliau taip gyvensiu ((:
Iš viso pastaruoju metu vis daugiau laiko praleidžiu su neprigirdinčiais ir kurčiais žmonėmis. Kartais net būna keista būti sveikų žmonių kompanijoje ir girdėti didžiulį šurmulį. Galbūt per daug įsiliejų į tą pasaulį, bet tai tiesiog vyksta natūraliai ir man nė motais kokie jie yra "išorėje", nes man svarbiausia gražus mano draugų "vidus".

Prieš mane, padėtas ant stalo, garuoja kavos puodelis. Pastaruoju metu tapau tikra kavos maniake. Kiekvieną rytą pradedu gurkšnodama kavą, vėliau puodelis po pietų ir dažnai vakare, kaip neleidžiantis užmigti gėralas. Galbūt kava atstoja cigaretes? Kai po šimtadienio nustojau rūkyti kavą gurkšnoti pradėjau vis dažniau ir dažniau. Ir negaliu liautis. Jei seniau rinkdavausi žalią arbatą dabar visada renkuosi kavą. Negerai. Bet aš juk noriu mirti jauna. Link to greičiausiai dabar ir einu. 

Juokai juokais, bet senatvės viena iš mano fobijų. Bijau pasenti, tapti visų užmiršta ir niekam nereikalinga. Nuo vaikystės mane ir mano močiutę siejo glaudus ryšys. Visai neseniai mirus seneliui ir dėdei, kurie gyveno su ja, ji liko visiškai viena. Ir ta jos vienatvė tokia keista, lyg ramybė prieš kylančią audrą. Nenoriu tampyti likimo it liūto už ūsų, bet iš tiesų nenoriu pasenti. Noriu jauna ir graži iškeliauti į pažadėtąją Šambalą. 

Šimtadienis!!!!!!!!

Šimtadienis ir po šimtadienio. Negaliu patikėti, jog tiek laukta diena prabėgo taip neįtikėtinai greitai. Buvo tiesiog nuostabu girdėti šiltus ir nuoširdžius žmonių atsiliepimus apie spektaklį. Džiugu, kad pusmečio darbas nenuėjo per niek.
Kitą savaitę laukia spektaklio kartojimas mokyklos bendruomenei. Tikiuosi, jog ir šįkart viskas taip puikiai pasiseks. Turbūt niekada nepamiršiu šios dienos, nes tai viena iš tų dienų, kurios būna tik kartą gyvenime.

Kartais, kai imi nebe pasitikėti savo jėgomis ir norisi viską mesti, tokia paprasta banali frazė, kaip "vaidinai puikiai" nors trumpam įkvepia optimizmo ir priverčia patikėti savimi. Šimtadienis lygiai už septynių dienų. Nežinau, kas man šiandien buvo užplaukia, buvau praradusi pasitikėjimą savo vaidyba, tačiau vieno žmogaus nuoširdžiai ištarta frazė: "Kai tu vaidinai mano kūnu bėgiojo šiurpuliukai" privertė vėl iš naujo patikėti savimi. Negaliu patikėti, jog viskas praėjo taip greitai, jog liko vos savaitė iki Šimtadienio, ir keliomis dienomis daugiau iki pirmųjų bandomųjų egzaminų. Tikiu, kad visas pusmečio darbas nenueis perniek.

Štai taip atrodo šventės reklaminis plakatas: