Rudeninio ledų valgymo ypatumai

Nežinau, kad šiandien man užplaukė? Pastebėjote man dažnokai užplaukia :DD Buvau mieste su draugų būreliu. Oras klaikus dulksta, šalta, o aš TAIP užsinorėjau porcijos ledų. Žinote kartais tiesiog taip būna, labai norisi kažko ir bet ką padarytumėte, kad tik tai gautumėte.

 Užsukome į bulvare esančią nedidelę ledainę, o išėjome mirdami iš juoko. Visus klaikiai prajuokino pardavėjos reakcija, kai pasakėme, jog norime ledų išsinešimui. Ji pažiūrėjo į mus TOKIU žvilgsniu, juk lauke lijo...

 Nepaisant lietaus ėjome bulvaru valgydami ledus ir atkreipdami į save kitų praeivių dėmesį. Kažkodėl labai mėgstu, kai praeiviai atsisuka į mane... Tiesiog puikiai praleidau popietę. Rodos grįžta senoji Brigita, kurią daro laimingos, net ir tokios gyvenimiškos smulkmenos, kaip rudeninis ledų valgymas. Taip dabar jaučiuosi laiminga ir vienatvė laimei tikrai netrukdo... Stenkitės būti laimingi ir jūs, juk tai taip nesunku!! 

Ekskursija į beprotnamį

Vakar su draugais buvau labai keistoje vietoje. SSRS laikais už Šiaulių Bijotės miške buvo gydimo įstaiga. Visi žmonės manė, jog tai sanatorija ir tik po nepriklausomybės kgbistams pasitraukus iš mūsų šalies paaiškėjo, jog ten buvo beprotnamis, kuriame buvo laikomi ir kankinami politiniai kaliniai. 
Pripažinsiu vieta tikrai nėra maloniausia, tačiau aš nuo mažumės mėgau lankyti tokias vietas, todėl visa ta aplinka manyje pažadino ne baimės jausmą, kurį vis rečiau ir rečiau jaučiu, o keistą smalsumą, trauką vėl ten atvykti. 
Beveik visas pastatas buvo įrengtas po žeme. Rūsyje vis dar išlikusios palatos, kurių sienos buvo išklijuotos baltomis plytelėmis. Koridoriai panašūs į ilgus labirintus, kuriuose iš tiesų labai lengva paklysti. Kartais einant tuneliais po žeme atrodė, jog kažkas sektų iš paskos, bet vos atsisukus paaiškėdavo, jog ten nieko nėra. Kadangi vaiduokliais netikiu, manau, kad tai tebuvo mano pasąmonės, per daug mačiusios siaubekų, fantazija. 
Kai tik gausiu naująjį fotoaparatą ir išsilaikysiu teises būtinai ten vėl nuvažiuosiu... 

Nežinau kodėl, tačiau kai norisi liūdėti visada imu galvoti apie savo svajonių bei iliuzijų šalį – Tibetą. Jau seniai pamilau tą mažą žemės lopinėlį ir toji Tibeto obsesija nepaleidžia manęs, priversdama nuolat svajoti, galvoti, domėtis ta šalimi. Žinau, dauguma net nežino, jog toks Tibetas egzistuoja, dėl propagandos neskiria tibetiečių nuo kinų bei kitų siauraakių rytiečių. Juokinga, tačiau kas kartą išgirdus naujienas iš šios stebuklingos šalies dar labiau panyru į troškimą ją pažinti, atskleisti tas keistas, jos gyventojų slepiamas, magiškas paslaptis.

 Mano domėjimasis Pasaulio stogu vadinama šalimi privertė sunerimti net mano mamą ir vieną vakarą ji pareiškė, jog turiu tai baigti. Cha cha cha... Karčiai nusijuokiau. Ji manė, kad galiu atsiversti į kokią sektą, kuri praplautu man smegenis. Bet aš jau turiu savo požiūrį į religinius dalykus, stipriai tikiu reinkarnaciją. Manau to nepakeisiu, nes kuo toliau tuo labiau imu tolti nuo lietuvybės, pradedu nebesuprasti mūsų katalikiškų papročių. Vis labiau ir labiau man atrodo, kad pagonybė iš tiesų buvo mums tinkama religija, o ne Katalikybė, kuri mums buvo primesta. Pati norėčiau išpažinti Budizmą, bet vis labiau suvokiu, kad man kaip vakarietiškojo kirpimo žmogui tai gali tapti misija neįmanoma, nes kad ir kaip purtyčiausi krikščioniškojo dievo mano pasąmonėje jau yra įaugęs būtent toks pasaulio modelis, kurį be galo sunku pakeisti. O visi bandymai gali baigtis paprasčiausia silpnaprotyste. Taip nutiko jau ne vienam tai bandžiusiam vakariečiui. Dabar galutinai galite mane laikyti silpnaprote, nes dažnai ir pati sau tokia atrodau – silpnaprotė apsėsta įvairių rytų meilės manijų. 

Dar vienas 18-metis manęs laukia šį penktadienį. Ech šie metai klaikiai baliauni kažkodėl :DDD Dovilė, žmogus, su kuriuo eilę metų lankiau teatrą. Iš tiesų mes sutariame labai gerai, bet vis dėl to turėjau didžiulį galvos skausmą ką jei padovanoti. Paklausta, jog galbūt, ko nors norėtu dovanų ji nieko neatsakė, todėl galvą sukau pati ir susukau.

 Nusprendžiau jai padovanoti simbolių dovaną, kuri susideda iš daugybės daiktų, kurių kiekvienas turi savo prasmę ir palinkėjimą. Tais simboliais tapo: smilkalai, kvapnusis muilas, žalioji arbata, šampanas bei puslitris, prikimštas centų. Prie šių „simbolių“ dar pridėsiu po lapelį su teiginių ir numeriu, o dideliame lape prie atitinkamo numerio parašysiu palinkėjimą. Pavyzdžiui prie šampano butelio pridėsiu raštelį „1. Lietuviai visada mokėjo švęsti šventes“, o lape palinkėsiu, gyventi taip, kad kiekviena diena būtu lyg šventė.

Tai tiek šiam kartui ((: 

Šiandien šeštadienis. Ir vėl šeštadienis. Ne, iš tiesų atėjau čia parašyti, ne apie šeštadienį, o apie naują spyrį sau į šikną, kurio man iš tiesų labai reikėjo.

Taip tai eilinis šeštadienio pusdienis, kurį praleidau su draugais. Jau senokai mano draugė turėjo mintį surengti balionų šventę, kaip tik šįryt tai ir įgyvendinome. Šioje šventėje taip pat dalyvavo keli seni pažįstami iš Šiaulių kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų draugijos. Kartu su jais į šią mini šventę atėjo ir vienas vaikinas. Nors jis ir buvo iš draugijos jo anksčiau nepažinojau. Ėmėme šnekučiuotis, ar bent jau bandėme daryti kažką panašaus, nes man kaip eilinei kvailelei iš gatvės buvo pakankamai sunku suprasti ką jis nori man pasakyti.

Nežinau, kodėl, tačiau ši pažintis man buvo geras spyris į užpakalį. Bendraudama su juo aš vėl ėmiau suvokti, jog elgiuosi paikai, propaguodama perdėm laisvą gyvenimo būdą bei protestuodama prieš bala žino ką. Iš tiesų viduje pajutau keistą gėdą. Jie žmonės su negalia, dauguma patyrę sudėtingas operacija spinduliuoja didžiuliu optimizmu bei gyvenimo džiaugsmu, o aš sveikoji, turini viską vaikštau paniurusi ir bambu ant viso pasaulio. Negalima taip elgtis. Pagalvojau sau ir pažadėjau daugiau nebesielgsiu taip paikai, kaip iki šiol...