Taip prisipažįstu. Dabar jau galutinai suprantu, jog mylių kitokį žmogų, nei visi aplinkiniai ir visiškai to nesigėdiju, nes laimės gėdytis negalima. Myliu žmogų, kuris turi klausos negalią ir sunkiai kalba, todėl po truputi bandau perprasti gestų kalbą, įsilieti į visiškai kitokį man dar sunkiai pažįstamą pasaulį be garsų. Man nusispjauti ką dabar galvoji tu sėdėdamas kitame monitoriaus gale, ką galvoja draugės, aplinkiniai. Esu laiminga daugiau nieko gyvenime ir nedrįsau trokšti, tik būti laiminga. Dabar, kaip tik ir esu tokia laiminga, laužanti stereotipus (galbūt), mylinti ir mylima. Mano gyvenimo pilnatvė yra čia ir dabar.