Šiandien šeštadienis. Ir vėl šeštadienis. Ne, iš tiesų atėjau čia parašyti, ne apie šeštadienį, o apie naują spyrį sau į šikną, kurio man iš tiesų labai reikėjo.

Taip tai eilinis šeštadienio pusdienis, kurį praleidau su draugais. Jau senokai mano draugė turėjo mintį surengti balionų šventę, kaip tik šįryt tai ir įgyvendinome. Šioje šventėje taip pat dalyvavo keli seni pažįstami iš Šiaulių kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų draugijos. Kartu su jais į šią mini šventę atėjo ir vienas vaikinas. Nors jis ir buvo iš draugijos jo anksčiau nepažinojau. Ėmėme šnekučiuotis, ar bent jau bandėme daryti kažką panašaus, nes man kaip eilinei kvailelei iš gatvės buvo pakankamai sunku suprasti ką jis nori man pasakyti.

Nežinau, kodėl, tačiau ši pažintis man buvo geras spyris į užpakalį. Bendraudama su juo aš vėl ėmiau suvokti, jog elgiuosi paikai, propaguodama perdėm laisvą gyvenimo būdą bei protestuodama prieš bala žino ką. Iš tiesų viduje pajutau keistą gėdą. Jie žmonės su negalia, dauguma patyrę sudėtingas operacija spinduliuoja didžiuliu optimizmu bei gyvenimo džiaugsmu, o aš sveikoji, turini viską vaikštau paniurusi ir bambu ant viso pasaulio. Negalima taip elgtis. Pagalvojau sau ir pažadėjau daugiau nebesielgsiu taip paikai, kaip iki šiol...