Tas keistas jausmas, kai beveik tiesiogine ta žodžio prasme gyveni mokykloje. Sparčiai ruošiamės pompastiškai Šimtadienio šventei. Esu laiminga, beveik gyvenu mokykloje: išeinu ir grįžtu namo su tamsa. Pamokos ir spektaklio repeticijos suryja visą mano laiką. Bet tai nėra blogai, tai gerai, tai puiku. Blogai yra tai, jog aš ir vėl pradėjau abejoti dėl savo ateities. Maniau, jog teatro etapą gyvenime jau praėjau, bet vos sugrįžau į vaidybos pasaulį vėl ėmiau trokšti tai daryti visą savo gyvenimą.
Šūdinas jausmas, žinoti ko nori ir kartu suvokti, jog tai pragaištinga. Jau išsiunčiau pirmuosius dokumentus į Škotijos bei Vokietijos aukštąsias mokyklas. Bet aš net nenoriu palikti Lietuvos, noriu likti čia. Šioji Sausio 13-toji dar labiau manyje sustiprino meilę Tėvynei. Jaučiuosi pasimetusi, ir nežinau kaip pasielgti. Atrodo viskas griūva, ne tik ateitis, bet ir dabartis, santykiai su Tadu ir tėvais. Noriu nors truputėlio vienatvės, savo erdvės. Būtent to man dabar labiausiai reikia, kad galėčiau tinkama linkme pakreipti savo likimą.
