Nežinau kodėl, tačiau kai norisi liūdėti visada imu galvoti apie savo svajonių bei iliuzijų šalį – Tibetą. Jau seniai pamilau tą mažą žemės lopinėlį ir toji Tibeto obsesija nepaleidžia manęs, priversdama nuolat svajoti, galvoti, domėtis ta šalimi. Žinau, dauguma net nežino, jog toks Tibetas egzistuoja, dėl propagandos neskiria tibetiečių nuo kinų bei kitų siauraakių rytiečių. Juokinga, tačiau kas kartą išgirdus naujienas iš šios stebuklingos šalies dar labiau panyru į troškimą ją pažinti, atskleisti tas keistas, jos gyventojų slepiamas, magiškas paslaptis.

 Mano domėjimasis Pasaulio stogu vadinama šalimi privertė sunerimti net mano mamą ir vieną vakarą ji pareiškė, jog turiu tai baigti. Cha cha cha... Karčiai nusijuokiau. Ji manė, kad galiu atsiversti į kokią sektą, kuri praplautu man smegenis. Bet aš jau turiu savo požiūrį į religinius dalykus, stipriai tikiu reinkarnaciją. Manau to nepakeisiu, nes kuo toliau tuo labiau imu tolti nuo lietuvybės, pradedu nebesuprasti mūsų katalikiškų papročių. Vis labiau ir labiau man atrodo, kad pagonybė iš tiesų buvo mums tinkama religija, o ne Katalikybė, kuri mums buvo primesta. Pati norėčiau išpažinti Budizmą, bet vis labiau suvokiu, kad man kaip vakarietiškojo kirpimo žmogui tai gali tapti misija neįmanoma, nes kad ir kaip purtyčiausi krikščioniškojo dievo mano pasąmonėje jau yra įaugęs būtent toks pasaulio modelis, kurį be galo sunku pakeisti. O visi bandymai gali baigtis paprasčiausia silpnaprotyste. Taip nutiko jau ne vienam tai bandžiusiam vakariečiui. Dabar galutinai galite mane laikyti silpnaprote, nes dažnai ir pati sau tokia atrodau – silpnaprotė apsėsta įvairių rytų meilės manijų.