Ech kiek daug įvykių per kelias dienas. Net negaliu patikėti, jog tiek daug gali įvykti. Tai va šeštadienį gavau dovanų dvi auksines žuvytes, taip pat atšvenčiau Valentino dieną, tiesa su šiokiais tokiais nuotykiais ((: Antradienį išlaikiau vairavimo teorijos egzaminą, liko sunkiausia dalis - praktika, taip pat buvau nuvesta ant kilimėlio dėl nepateisintų pamokų, bet man tai nė motais. Ir toliau taip gyvensiu ((:
Iš viso pastaruoju metu vis daugiau laiko praleidžiu su neprigirdinčiais ir kurčiais žmonėmis. Kartais net būna keista būti sveikų žmonių kompanijoje ir girdėti didžiulį šurmulį. Galbūt per daug įsiliejų į tą pasaulį, bet tai tiesiog vyksta natūraliai ir man nė motais kokie jie yra "išorėje", nes man svarbiausia gražus mano draugų "vidus".

Prieš mane, padėtas ant stalo, garuoja kavos puodelis. Pastaruoju metu tapau tikra kavos maniake. Kiekvieną rytą pradedu gurkšnodama kavą, vėliau puodelis po pietų ir dažnai vakare, kaip neleidžiantis užmigti gėralas. Galbūt kava atstoja cigaretes? Kai po šimtadienio nustojau rūkyti kavą gurkšnoti pradėjau vis dažniau ir dažniau. Ir negaliu liautis. Jei seniau rinkdavausi žalią arbatą dabar visada renkuosi kavą. Negerai. Bet aš juk noriu mirti jauna. Link to greičiausiai dabar ir einu. 

Juokai juokais, bet senatvės viena iš mano fobijų. Bijau pasenti, tapti visų užmiršta ir niekam nereikalinga. Nuo vaikystės mane ir mano močiutę siejo glaudus ryšys. Visai neseniai mirus seneliui ir dėdei, kurie gyveno su ja, ji liko visiškai viena. Ir ta jos vienatvė tokia keista, lyg ramybė prieš kylančią audrą. Nenoriu tampyti likimo it liūto už ūsų, bet iš tiesų nenoriu pasenti. Noriu jauna ir graži iškeliauti į pažadėtąją Šambalą. 

Šimtadienis!!!!!!!!

Šimtadienis ir po šimtadienio. Negaliu patikėti, jog tiek laukta diena prabėgo taip neįtikėtinai greitai. Buvo tiesiog nuostabu girdėti šiltus ir nuoširdžius žmonių atsiliepimus apie spektaklį. Džiugu, kad pusmečio darbas nenuėjo per niek.
Kitą savaitę laukia spektaklio kartojimas mokyklos bendruomenei. Tikiuosi, jog ir šįkart viskas taip puikiai pasiseks. Turbūt niekada nepamiršiu šios dienos, nes tai viena iš tų dienų, kurios būna tik kartą gyvenime.

Kartais, kai imi nebe pasitikėti savo jėgomis ir norisi viską mesti, tokia paprasta banali frazė, kaip "vaidinai puikiai" nors trumpam įkvepia optimizmo ir priverčia patikėti savimi. Šimtadienis lygiai už septynių dienų. Nežinau, kas man šiandien buvo užplaukia, buvau praradusi pasitikėjimą savo vaidyba, tačiau vieno žmogaus nuoširdžiai ištarta frazė: "Kai tu vaidinai mano kūnu bėgiojo šiurpuliukai" privertė vėl iš naujo patikėti savimi. Negaliu patikėti, jog viskas praėjo taip greitai, jog liko vos savaitė iki Šimtadienio, ir keliomis dienomis daugiau iki pirmųjų bandomųjų egzaminų. Tikiu, kad visas pusmečio darbas nenueis perniek.

Štai taip atrodo šventės reklaminis plakatas:

Tas keistas jausmas, kai beveik tiesiogine ta žodžio prasme gyveni mokykloje. Sparčiai ruošiamės pompastiškai Šimtadienio šventei. Esu laiminga, beveik gyvenu mokykloje: išeinu ir grįžtu namo su tamsa. Pamokos ir spektaklio repeticijos suryja visą mano laiką. Bet tai nėra blogai, tai gerai, tai puiku. Blogai yra tai, jog aš ir vėl pradėjau abejoti dėl savo ateities. Maniau, jog teatro etapą gyvenime jau praėjau, bet vos sugrįžau į vaidybos pasaulį vėl ėmiau trokšti tai daryti visą savo gyvenimą. 
Šūdinas jausmas, žinoti ko nori ir kartu suvokti, jog tai pragaištinga. Jau išsiunčiau pirmuosius dokumentus į Škotijos bei Vokietijos aukštąsias mokyklas. Bet aš net nenoriu palikti Lietuvos, noriu likti čia. Šioji Sausio 13-toji dar labiau manyje sustiprino meilę Tėvynei. Jaučiuosi pasimetusi, ir nežinau kaip pasielgti. Atrodo viskas griūva, ne tik ateitis, bet ir dabartis, santykiai su Tadu ir tėvais. Noriu nors truputėlio vienatvės, savo erdvės. Būtent to man dabar labiausiai reikia, kad galėčiau tinkama linkme pakreipti savo likimą.

Šiais metais būsiu geresnė, pagaliau pradėsiu tikrai mokytis, išpildysiu vieną savo svajonę, atliksiu išpažintį, daug juoksiuosi, pradėsiu mylėti save tokia - kokia esu, iš esmės pakeisiu savo gyvenimą - tai tik tuščios, bevertės frazės, pažadai, kuriuos galėčiau sau duoti. Bet kokia prasmė žadėti, jei vis tiek netiesėsiu...
Nauji metai seni ratai, nors skaičius kalendoriuje ir pasikeitė (tiesa jis keičiasi kasdien) gyvenimas nuo to nesikeičia. Jis vis tiek srūva, lekia ta pačia įprasta vaga.

Noriu

Noriu greičiau tiest sparnus
Ir skrist į neaprėpiamą žydrą dangų
Greičiau pakilt ir sklesti
Lėtai mojuojant dideliais sparnais.

Noriu greičiau išeit į ateity
Kad viskas liktu užmaršty
Greičiau išeit ir nebegrįšt
Lėtai žingsniuojant gatvėm rudeninėm. 

Mano gyvenimo šūkis!!!

Geriausios Kalėdos, kai dovanų nenori, - nes jau turi viską, ko tau reikia. Viliuosi, jog jūsų Kalėdos buvo būtent tokios, o jei ne iš visos širdies linkiu, kad kitąmet jos būtų būtent tokios. Būkime laimingi ir dovanokime visiems savo šypsenas!!! 

Plieninė Magnolija

Kodėl mes gyvenam kaip Šalys, Miestai? Jeigu gyventume kaip ŽEMĖ, kaip viena PLANETA tai visiems tikrai išeitų į naudą. Įsivaizduokit dabar mus kaip planetą: visi vieningi, visi taikūs, ir stengiamės dėl savo planetos viską daryti. Būtume šimtą kartų galingesni savo protais, suvokimais gyvendami taip. Kas mes esam dabar? Mes esam būtybės, kurios susinaikins pačios dėl savo tarpusavio ginčų.

Žmonės daugiau šypsokimės, nes užkniso ta melancholija aplinkui. Kai einu gatve, važiuoju autobusu ar šiaip esu viešoje vietoje ir šypsausi, nes esu laiminga nuolat sulaukiu krūvos susiraukusių minu, kurios lyg ir sako man: ko čia šypsaisi kaip nenormali?... Nežinau kaip kituose miestuose, bet Šiauliuose situacija tikrai kritinė. Visi vaikšto persuktomis minomis. Suprantu, kad kartais būna tokių suknistų dienų, bet tikrai ne visam miestui vienu metu. Nu nebūkim suknisti melancholikai šypsokimės, juk taip gražu už lango, o ir šventės ant nosies. Galiausiai besišypsantys žmonės juk ilgiau gyvena :DDDD

Seniau tai buvo juokingas žaidimas, o dabar realybė.
1 tomas (a - f, apie 600 gestų)
2 tomas (g - l, apie 540 gestų)
3 tomas (m - p, apie 720 gestų)
4 tomas (r - t, apie 750 gestų)
5 tomas (u - ž ir papildymai: Lietuvos miestai, gestai su skaičiaus reikšme, kryptimi kaitomi veiksmažodžiai).
Žinoma neketinu visko išmokti, tačiau kuo toliau tuo įdomiau darosi mokytis gestų kalbos. Kartais ji atrodo tokia juokinga. Pvz: gaidys gestų kalba rodomas ištiestą dešinę plaštaką pasukus šonu ir prispaudus sau prie kaktos it skiauterę. Įdomus faktas gestu kalba net dainuojama.

Prisimeni laikus, kai tėčio pečiai buvo pasaulio viršūnė, o mama buvo tavo superherojė? Didžiausi priešai buvo seserys ir broliai, lenktynės tebuvo tik iš to, kas bėga greičiausiai. Karas buvo tik kortų žaidimas, o vienintelis žinomas narkotikas - vaistai nuo kosulio. Kai daugiausiai skausmo sukeldavo nubrozdinti keliai,o išsiskyrimai i...r atsisveikinimai būdavo sakomi tik iki rytojaus.. O mes tada labai norėdavom užaugti...

Aš laaaaaaaaaaaabaaaaaaaaaiiiiiiiiiiiiiiiiii myliu savo gyvenimą.

Aš laaaabaaaaiiii myliu savo gyvenimą. Skubu, nespėju. Grįžtu būnu pavargusi, krentu tiesiai į lovą, nes neturiu jėgų jokiai kitai veiklai. Ir būtent dėl to esu klaikiai laiminga. Naktį miegu vos tris keturias valandas. Vėl rašau, vėl vaidinu, vėl jaučiu tą gyvenimo skonį. Noriu, kad tai nesibaigtu niekada. Testusi amžinai, kol išsektu mano visos mano jėgos. 

Taip prisipažįstu. Dabar jau galutinai suprantu, jog mylių kitokį žmogų, nei visi aplinkiniai ir visiškai to nesigėdiju, nes laimės gėdytis negalima. Myliu žmogų, kuris turi klausos negalią ir sunkiai kalba, todėl po truputi bandau perprasti gestų kalbą, įsilieti į visiškai kitokį man dar sunkiai pažįstamą pasaulį be garsų. Man nusispjauti ką dabar galvoji tu sėdėdamas kitame monitoriaus gale, ką galvoja draugės, aplinkiniai. Esu laiminga daugiau nieko gyvenime ir nedrįsau trokšti, tik būti laiminga. Dabar, kaip tik ir esu tokia laiminga, laužanti stereotipus (galbūt), mylinti ir mylima. Mano gyvenimo pilnatvė yra čia ir dabar.

Kodėl nekenčiu lapkričio mėnesio

Šiandien sugalvojau kelias esmines priežastys, dėl kurių tiesiog nekenčiu lapkričio mėnesio:
*Nebėra lapų ant medžių
* Įvedame žiemos laiką ir pradedame gyventi naktyje
* Staiga ima ir atšąla, kai dar nė negalvoji išsitraukti žieminio palto
* Ima kamuoti melancholija ir gimsta depresija persmelktos eilės
* Visos meilės pasmerktos mirčiai
* Kyla klaikus smogas ir viską aplinkui nudažo pilka spalva
* Oficialiai ir ne tik pasenstu dar vieneriais metais.
Ir žinoma tai tik ledkalnio, ant kurio dabar sėdime mes visi, viršūnė. Viskas daug giliau po žemę ar vandeniu, priklausomai kas kam gražiau skamba. Niekada nemėgau lapkričio, nelaukiau jo, nemylėjau. Nors būtent šis mėnuo ir pasitiko mane gimstant. Aplinkui tiek daug melancholijos matau būtent lapkritį, lyg tai būtų koks užkeiktas melancholikų mėnuo...

Rudeninio ledų valgymo ypatumai

Nežinau, kad šiandien man užplaukė? Pastebėjote man dažnokai užplaukia :DD Buvau mieste su draugų būreliu. Oras klaikus dulksta, šalta, o aš TAIP užsinorėjau porcijos ledų. Žinote kartais tiesiog taip būna, labai norisi kažko ir bet ką padarytumėte, kad tik tai gautumėte.

 Užsukome į bulvare esančią nedidelę ledainę, o išėjome mirdami iš juoko. Visus klaikiai prajuokino pardavėjos reakcija, kai pasakėme, jog norime ledų išsinešimui. Ji pažiūrėjo į mus TOKIU žvilgsniu, juk lauke lijo...

 Nepaisant lietaus ėjome bulvaru valgydami ledus ir atkreipdami į save kitų praeivių dėmesį. Kažkodėl labai mėgstu, kai praeiviai atsisuka į mane... Tiesiog puikiai praleidau popietę. Rodos grįžta senoji Brigita, kurią daro laimingos, net ir tokios gyvenimiškos smulkmenos, kaip rudeninis ledų valgymas. Taip dabar jaučiuosi laiminga ir vienatvė laimei tikrai netrukdo... Stenkitės būti laimingi ir jūs, juk tai taip nesunku!! 

Ekskursija į beprotnamį

Vakar su draugais buvau labai keistoje vietoje. SSRS laikais už Šiaulių Bijotės miške buvo gydimo įstaiga. Visi žmonės manė, jog tai sanatorija ir tik po nepriklausomybės kgbistams pasitraukus iš mūsų šalies paaiškėjo, jog ten buvo beprotnamis, kuriame buvo laikomi ir kankinami politiniai kaliniai. 
Pripažinsiu vieta tikrai nėra maloniausia, tačiau aš nuo mažumės mėgau lankyti tokias vietas, todėl visa ta aplinka manyje pažadino ne baimės jausmą, kurį vis rečiau ir rečiau jaučiu, o keistą smalsumą, trauką vėl ten atvykti. 
Beveik visas pastatas buvo įrengtas po žeme. Rūsyje vis dar išlikusios palatos, kurių sienos buvo išklijuotos baltomis plytelėmis. Koridoriai panašūs į ilgus labirintus, kuriuose iš tiesų labai lengva paklysti. Kartais einant tuneliais po žeme atrodė, jog kažkas sektų iš paskos, bet vos atsisukus paaiškėdavo, jog ten nieko nėra. Kadangi vaiduokliais netikiu, manau, kad tai tebuvo mano pasąmonės, per daug mačiusios siaubekų, fantazija. 
Kai tik gausiu naująjį fotoaparatą ir išsilaikysiu teises būtinai ten vėl nuvažiuosiu... 

Nežinau kodėl, tačiau kai norisi liūdėti visada imu galvoti apie savo svajonių bei iliuzijų šalį – Tibetą. Jau seniai pamilau tą mažą žemės lopinėlį ir toji Tibeto obsesija nepaleidžia manęs, priversdama nuolat svajoti, galvoti, domėtis ta šalimi. Žinau, dauguma net nežino, jog toks Tibetas egzistuoja, dėl propagandos neskiria tibetiečių nuo kinų bei kitų siauraakių rytiečių. Juokinga, tačiau kas kartą išgirdus naujienas iš šios stebuklingos šalies dar labiau panyru į troškimą ją pažinti, atskleisti tas keistas, jos gyventojų slepiamas, magiškas paslaptis.

 Mano domėjimasis Pasaulio stogu vadinama šalimi privertė sunerimti net mano mamą ir vieną vakarą ji pareiškė, jog turiu tai baigti. Cha cha cha... Karčiai nusijuokiau. Ji manė, kad galiu atsiversti į kokią sektą, kuri praplautu man smegenis. Bet aš jau turiu savo požiūrį į religinius dalykus, stipriai tikiu reinkarnaciją. Manau to nepakeisiu, nes kuo toliau tuo labiau imu tolti nuo lietuvybės, pradedu nebesuprasti mūsų katalikiškų papročių. Vis labiau ir labiau man atrodo, kad pagonybė iš tiesų buvo mums tinkama religija, o ne Katalikybė, kuri mums buvo primesta. Pati norėčiau išpažinti Budizmą, bet vis labiau suvokiu, kad man kaip vakarietiškojo kirpimo žmogui tai gali tapti misija neįmanoma, nes kad ir kaip purtyčiausi krikščioniškojo dievo mano pasąmonėje jau yra įaugęs būtent toks pasaulio modelis, kurį be galo sunku pakeisti. O visi bandymai gali baigtis paprasčiausia silpnaprotyste. Taip nutiko jau ne vienam tai bandžiusiam vakariečiui. Dabar galutinai galite mane laikyti silpnaprote, nes dažnai ir pati sau tokia atrodau – silpnaprotė apsėsta įvairių rytų meilės manijų. 

Dar vienas 18-metis manęs laukia šį penktadienį. Ech šie metai klaikiai baliauni kažkodėl :DDD Dovilė, žmogus, su kuriuo eilę metų lankiau teatrą. Iš tiesų mes sutariame labai gerai, bet vis dėl to turėjau didžiulį galvos skausmą ką jei padovanoti. Paklausta, jog galbūt, ko nors norėtu dovanų ji nieko neatsakė, todėl galvą sukau pati ir susukau.

 Nusprendžiau jai padovanoti simbolių dovaną, kuri susideda iš daugybės daiktų, kurių kiekvienas turi savo prasmę ir palinkėjimą. Tais simboliais tapo: smilkalai, kvapnusis muilas, žalioji arbata, šampanas bei puslitris, prikimštas centų. Prie šių „simbolių“ dar pridėsiu po lapelį su teiginių ir numeriu, o dideliame lape prie atitinkamo numerio parašysiu palinkėjimą. Pavyzdžiui prie šampano butelio pridėsiu raštelį „1. Lietuviai visada mokėjo švęsti šventes“, o lape palinkėsiu, gyventi taip, kad kiekviena diena būtu lyg šventė.

Tai tiek šiam kartui ((: